Telefonas dar 19 amžiaus antroje pusėje buvo išrastas škotų kilmės amerikiečio mokytojo Aleksandro Grehamo Belo. Be abejo, jis gerokai skyrėsi nuo mums šiandien pažįstamo, su juo galima buvo šnekėtis nedideliu nuotoliu, o norint skambinti į užsienį tikrai negelbėdavo net ir tarptautiniai šalių telefonų kodai…
1875 m. Belas darė gausybę eksperimentų su pirmosiomis telegrafo sistemomis. Šiems eksperimentams būsimasis išradėjas naudojo specialias vibruojančio plieno juosteles, vadinamas liežuvėliais. Belas nustatė, jog vibruojant liežuvėliui viename linijos gale, kitame gale jis pradeda skleisti garsą. Vis dėlto, tai buvo tik pradžių pradžia.
Nors daugybė žmonių yra įsitikinę, kad šiandien mūsų naudojamą telefoną, kuriuo norint paskambinti į užsienį reikalingi tarptautiniai šalių telefonų kodai, išrado Aleksandras Belas, vis dėlto tikroji telefono išradimo istorija yra kiek sudėtingesnė. Dar prieš Belo išradimus su telegrafu vokiečių mokytojas Filipsas Raisas sukūrė įrenginį, kurį buvo pavadinęs telefonu. Juo laidais buvo perduodama muzika. Jei šiam savo išradimui Raisas būtų skyręs kiek daugiau laiko, būtų sugebėję perduoti ir kalbą.
Šiuolaikinį mūsų naudojamą telefoną sukūrė du vyrai Aleksandras Belas iš Bostono bei Eliša Grėjus iš Čikagos. Jie jį kūrė atskirtai, bet sukūrė stulbinančiai panašiomis aplinkybėmis. Išradėjai stengėsi pagaminti harmoninį telegrafą, kuris leistų keletui telegrafo signalų sklisti viena ta pačia linija (vėliau ši problema buvo išspręsta Tomo Edisono). Kai nepasisekė sukurti harmoninio telegrafo, abu vyrai pradėjo kurti telefoną. Jie netgi abu padavė prašymus patentuoti išradimą tą pačią dieną – 1876 m. vasario 14 d. Belas į Patentų biurą atvyko pora valandų anksčiau nei Grėjus ir jam buvo suteiktas JAV telefono patentas bei išradėjo vardas.
Po keleto metų buvo vėl pradėta kalbėti apie prieš tai minėtą Raiso telefoną. Keletas kompanijų bandė sumenkinti Belo išradimą ir parodyti, kad Raiso idėja pirmesnė. Vis dėlto teisme teisėjas nutarė, kad dėl senyvo Raiso amžius jis niekada nebūtų galėję sukurti kalbančio telefono. Taip Belas dar kart laimėjo telefono išradėjo vardą.
Tiek anksčiau, tiek ir dabar visus telefonus sudaro siųstuvai bei imtuvai. Belas sukūrė du skirtingus siųstuvus, t. y. mikrofonus. Viename jų buvo membrana, prispausta prie metalinio strypelio, įmerkto į silpną rūgštį. Žmogui kalbant į mikrofoną, jo garsas judino membraną, kuri kilojo į rūgštį įmerktą strypelį. Strypelis judėdamas keitė varžą tarp savęs ir indo dugno su rūgštimi. Kalbant į mikrofoną tą indą su rūgštimi reikėjo laikyti rankoje. Kartą beeksperimentuodamas Belas rūgštį išpylė ant savęs ir savo padėjėjui Vatsonui sušuko: “Vatsonai, ateik čia!”. Šie žodžiai ir buvo pati pirma telefonu perduota kalba.
Kiek vėliau Belas sugalvojom jog norint garsą pakeisti į elektros srovę, reikia panaudoti magnetinės indukcijos reiškinį. Tada indas su rūgštimi buvo pakeistas į tam tikrą membrana, kuri lietė strypelį, esantį vielos spiralėje. Šiame įrenginyje garsas judindamas membraną judino ir strypelį spiralėje. Tokiu būdu susidarydavo elektros srovė. Nors šis įrenginys ir neveikė taip gerai kaip mikrofonas, tačiau jis puikiai veikė kaip garso imtuvas – telefonas. Taigi, net ir šiandieniai mums žinomi telefonai ir garsiakalbiai veikia Belo idėjos pagrindu.